Aludarių forumas

Kitam šildymo sezonui nusipirkau desėtką kubelių ąžuolo. Skaldau kalades, tai aromatas net šaltyje nosį kutena.

Na, lambiko ir diubbel'io virėjai - gal kam ąžuoliuko priskaldyt brandinimui? Galiu pagaliukais, galiu kaladėlėm - kam kaip patogiau. Tik, va, pasiskrudint pagal norimą lygį teks patiems

pavėlavai turiu jau amerikietiško:) lambikams aišku lietuviškas tiktų, bet kitiem per daug taninų. O va dabar kaip tik verdu lambiką:)

Per daug taninų = reikia mažiau įdėti

Dar manau, kad po poros - trejeto partijų taninų ryškiai sumažėtų.

jei gali prigriebk vis dėl to kokį maišiuką:) dėsiu truputi ir lietuviško

Kažin kiek tiesos apie tuos ąžuolus. Kažkur radau parašyta, kad mūsiški ąžuolai nelabai tinka statinių gamybai kuriuose bus brandinamas vynas. O kaip su alum? Teigiama, kad didžioji dalis ąžuolų rūšių turi per daug rūgštinių medžiagų. Todėl statinės gaminamos iš prancūziško ir amerikietiško. Kitą vertus graikai bet kokiais ąžuolais savo krašte pasigirti niekad negalėjo, jo nebuvo arba buvo mažai. Tradicinį jų Recina vyną brandindavo pušinėse statinėse. Vėliau išmoko ir tai suchaltūrinti. Atsiradus stiklui dėdavo tiesiog tam tikrą kiekį sakų. Ragavau kaip man tvirtino statinės varianto. Skonis, savaime suprantama, kartokas su stipriai juntamu sakų prieskoniu bet visai geriamas. Tai kiek iš tikro svarbi ąžuolo rūšis? Alui gal visai tas pats dėl trumpo brandinimo?

na statinėms tinka tai tikrai lietuviškas ąžuolas. Tiesiog jos netinkamas jis skoninėmis savybėmis, todėl aludariai statines gerai iššutindavo, perplaudavo, kad išplauti visus taninus.

@vidmantas: netiesa. Pacituosiu tai, ką turiu kitame projekte apie ąžuolo statines:

Vienintelis Lietuvą ir kokybišką vyną siejęs ryšys nutrūko per Pirmąjį Pasaulinį karą. Iki jo, per visą XIX amžių, Lietuvos miško ąžuolo mediena buvo laikoma pačia prestižiškiausia visame pasaulyje!!! Mūsų girių ąžuolai po tapimo statinėmis buvo naudoti viso brangaus Bordo ir Burgundijos vyno brandinimui.

Šlovę nutraukė karas. Kalčiausia ne kilusi suirutė, bet vokiečių okupantų metodiškumas iškertant kultūrinius specialiai sodintus ąžuolus. To pakako, kad prancūzai užimtų iki tol jiems nė nesvajotą vietą.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos spaudoje buvo žinučių apie mūsų medienos naudojimą statinių pramonėje. „Verslo Žinios“ net rašė apie konkrečią Vakarų Lietuvoje įkurtą įmonę, tiekusią ruošinius prancūzams.

@ponasniekas: tiesą sakant, tai statines išdeginti reikia. Bet deginimas priklauso nuo norimo rezultato: kuo intensyviau skrudinamas ąžuolas, tuo tuo akivaizdesnis ąžuolo karamelės, vanilės ir dūmų kvapas suteikiamas.

Beje, tau ąžuolą kokiame pavidale atnešti? Kiek esu skaitęs - vienas iš variantų yra atsiskelti ąžuolo pagaliukų ir juos nuplikius verdančiu vandeniu tiesiog sustatyti brandinant. Manau, kad ir iš kego tokį vėliau išimti bus paprasčiau.

Tai jei tik yra noro - atskelsiu kelias nešakotas pliauskas, nesunkiai susismulinsi ir virtuviniu peiliu ar mažu kirvuku. Bet jei yra pageidavimas kitaip - galiu kitaip pasmulkinti

tinka bet kokiu pavidalu:) rankas turiu, galiu pasismulkint:)

ok

@Regis

Ir aš norėčiau keletos pliauskelių...

Man reiktų tokių, kad galėčiau peiliu pasmulkint.

Žiūrėk, Regi, ir malkų tau neliks

@svyturys: liks liks
OK, tai aš priskaldysiu maišioką ir atnešiu pirmadienį į susitikimą. Išsidalinsit

Vakar užsukau pas visus šventuosius. Turėjau vilties, kad bus priglaudę pas save. Bet kadangi maišas buvo paliktas prie krosnelės, tai lankytojai turbūt ir panaudojo pagal paskirtį

o koks azuolo kiekis naudojamas brandinimui?

Paskrudintų 30 -50 g 20 -iai litrų.

Mačiau kelis receptus su lietuvišku ąžuolu, gal galit praktikos rezultatuose įvardinti, kuo skiriasi nuo amerikieiško ar prancūziško?

Ar verta pirkti ar geriau pasiimti iš lietuvių tautodailininkų?
Ir naudojat kaitinimą ar užmerkimą į stipresnius skysčius dezinfekcijai?