)Dabar planuoju pabandyti normalų procesą su grūdų salyklu, misos tekinimu, virimu ir t.t.
Dabar toks dalykas – koks alus yra tinkamas pabrandinimui ąžuolinėje statinėje? Ar vien tik tamsūs Stout'ai ir Porteriai? Ar ką nors iš šviesesnių verta? Beje, koks rekomenduojamas brandinimo laikas (min-max)?
Senelis atidavė seną ąžuolinę alaus bačkutę, kaip jis sakė 50 senovinių kvortų talpos (pasidomėjau, kad tai maždaug 40 litrų). Bačka buvo išdžiūvus, nukritę žiedai, bet aš ją susižymėjęs išardžiau, nušveičiau, išdeginau vidų (buvo nedeginta), surinkau tiksliai kaip buvo – dabar laikau panardinęs vandenyje, baigia išbrinkt, dar žiedus pakalsiu, tikėkimės neleis... Vidus buvo tikrai labai švarus, jokių nuosėdų, jokio pelėsio kvapo ar pan.
Dar tokį dalyką skaičiau anglų forume – sako kad neprošal į seną statinę supilt butelį viskio/burbono ir kasdien pasukant palaikyt kelias savaites, po to išpilt – tai priduoda alui papildomų atspalvių, be to dar papildomai pradezinfekuoja statinę. Ar verta daryt tokį dalyką?
Dar vienas "žalias" klausimas – kaip suprantu brandint reikia į statinės kamštį įstačius "burbuliatorių"? Po to, kaip suprantu, po brandinimo įmaišyt cukraus (priming'ui) ir išpilstyt į butelius? (kažkaip baisoka užpraimint bačką, užkalt kamštį ir palikt kokiam pusmečiui – gali bomba išeit...
)
Ta statinė ko gero buvo labiau kaip indas alui, nei brandinimui skirta (todėl ir vidus buvo nedegintas – kiek domėjausi, anksčiau lietuviai nelabai brandindavo, supildavo po fermentacijos, užkaldavo volę ir įleisdavo į šulinį mėnesiui-kitam, iki tam tikros šventės, o paskui ištraukdavo ir suvartodavo ant karto 
